Straipsnių sąrašas

      1910 metų lapkritį vyras iš savo tetulės paveldėjo palikimą (Dautarų dvarą). Ir atsitik tu man taip, kad iš visos neaprėpiamos Rusijos imperijos platybės tas palikimas buvo būtent mano mylimoje Kauno gubernijoje, kurioje aš augau. Gyvendami Vokietijoje ir dažnai bendraudami su vokiečių dvarininkais, mes abu išmokome kitaip vertinti žemvaldžio pareigas, nei tuo metu vertino mūsų luomo žmonės Rusijoje, todėl nutarėme sąžiningai, atsisakę visų miesto teikiamų privalumų, persikelti į kaimą ir rimtai užsiimti žemės ūkiu.

Mūsų naujas dvaras buvo tolokai nuo Kalnaberžės, bet tik 50 km. nuo Libavos (Liepojos), ant pačios Kurliandijos sienos (Kurliandija – dabar Latvija, tuomet Rusijos imperijos Kuršo gubernija, XIII a. buvo užgrobta vokiečių Livonijos ordino). Tas faktas vyrui buvo lemiamas apsisprendžiant palikti laivyno tarnybą. Prisimenu, kaip jūros ministras, admirolas Vojevodskis įkalbinėjo vyrą nuo šito žingsnio, likus mėnesiui iki pasitraukimo iš tarnybos paaukštino į vyresniuosius leitenantus, bet mes buvome tvirtai apsisprendę, tad 1910 m. po Kalėdų jis išėjo į atsargą ir mes iškart išvykome į Dautarus, kur nutarėme gyventi žiemomis, o vasarą keltis į Piliamantą (tėvo sesers dvarą Kėdainių raj.), kad būtume arčiau mano tėvų (Kalnaberžės dvaro Kėdainiuose).

      Nepaisant traukos į kaimą skirtis su Berlyno draugais buvo ne taip lengva ir kiekvieni atsisveikinimo pietūs, o jų buvo labai daug, palikdavo liūdnus prisiminimus.
Tačiau gyvenimo naujovės, intensyvi veikla, susijusi su dvaro buitimi, įsipareigojimais ir rūpesčiais, greitai mane įtraukė taip, kad pamiršau ir aukštuomenės pasilinksminimus, ir balius, ir prabangias suknias, ramiame kaimiškame gyvenime pasijusdama visiškai laiminga.

      Tėvo ruoštas žemės reformos įstatymas lengvai buvo priimtas Rusijos Dūmoje ir mes džiaugiamės šiuo, jam labai svarbaus troškimo išsipildymu, kai staiga, mums visiems labai netikėtai, sulaukėme žinios, jog Valstybės taryboje (aukštesniuosiuose Rusijos parlamento rūmuose) įstatymas atmestas.  Tokioje situacijoje tėvui nieko daugiau neliko, tik atsistatydinti, ką jis ir padarė. Visas šių įvykių detales vėliau sužinojau tiesiogiai iš tėvo, bet tomis įtemptomis dienomis, būdami toli nuo artimųjų, mes žinojome tik tai, kad tėvas atsistatydino ir manėme, kad jo atsistatydinimą caras priėmė, jei tris dienas nieko neatsakė į jo prašymą. Tačiau ketvirtą dieną paaiškėjo, kad tėvas lieka savo poste (Rusijos imperijos Vyriausybės vadovo). Mes to dar nežinojome, kai gavome telegramą: „Ar priimsite du vyriškius? Atvyks savo vagonu“. Iškart supratome, kad joje rašoma apie tėvą, tad buvome laimingi, kad po tokių varginačių įvykių tėvas poilsiui pasirinko būtent mūsų Dautarų dvarą. Juolab, kad tėvas Dautaruose lankėsi pirmą kartą.

      Tėvo nuvažiavome pasitikti dviem stotelėm anksčiau. Prisimenu lyg šiandien, kaip įėjau į tėvo vagoną ir su kokia nuostaba ir džiaugsmu jis pažvelgė į mane.

     Tos dienos pas mus buvo vienos lamingiausių, kurias savo gyvenime praleidau su tėčiu. Jis atvyko didžiosios savaitės pradžioje (prieš šv.Velykas), išvakarėse dar buvo šalta, dangus apniūkęs, nuo neatšilusios žemės sklido drėgmė. O tėvo atvykimui, lyg stebuklingai lazdelei mostelėjus, viskas pasikeitė. Nušvito saulė, karšti spinduliai staigiai pradžiovino, pakvipo žeme, pradėjo kaltis žolytė ir pirmieji gėlių lapukai, sučiulbo paukščiai. Tai buvo taip netikėta ir taip miela, kad tėvas, atrodė, kvėpavo pilna krūtine sėdėdamas balkone ar vaikščiodamas po parką, mėgaudamasis gamtos atgimimu, pamiršęs visas kovas ir rūpesčius.  Su tėčiu atvyko jo mylimas valdininkas Jablonskis ir mes visi kartu daug vaikštinėjome, jodinėjome, o vakare, jaukiai sėdėdami mūsų kaimiškoje svetainėje mokėme tėtį žaisti bridžą.

      Kaip stebuklingas sapnas prabėgo tos keturios dienos, kurias tėtis praleido Dautaruose. Pirmą kartą įeidamas į mūsų namus jis pasakė: „tai mama sumąstė, kad geriausiai aš pailsėsiu čia, pas vaikus.“ O išvykdamas tarė: „Taip, aš tikrai pailsėjau ir esu toks laimingas, kad pamačiau, kaip jūs gyvenate“. Grįždamas jis dar stabtelėjo Rygoje ir per Velykas jau buvo namuose, Peterburge.

     Rugsėjo 1 d. vakare aš atvykau iš Šavli (Slovėnijos) ir tik įėjus į namus man įteikė tris telegramas.  Antra telegrama parašyta Semeniovo, Kalnaberžės dvaro apsaugos viršininko. Dieve! Akyse temsta ir aš sunkiai suvokiu, kad Kijeve tėčiui nutiko nelaimė, kad jis sužeistas.

     Rugsėjo 1 d. Kijeve vyko spektaklis, mano tėvas sėdėjo pirmoje eilėje, netoli caro ložės, kur buvo caras ir kunigaikščiai. Antra petrauka. Tėtis atsistojo ir kalbėdamas su ministru atsirėmė nugara į sceną. Jis buvo su balta, vasarine eilute, su kuria mes jį palaidojom. Didžioji publikos dalis vaikščiojo foje. Pro antrą išėjimą pasirodęs juodu fraku vilkintis vyriškis priartėjo prie tėvo ir paleido į jį du šūvius. Rugsėjo 5 d. vakarą  prasidėjo agonija. Po nerišlių kliedesių tėtis aiškiai ištarė: „Uždekit elektrą!“. Po kelių minučių jo nebeliko.“

Šaltinis: Бок М.П. Петр Аркадьевич Столыпин. Воспоминания о моем отце 1884-1911

Interjerai dabar

f t g

Mums ir Jums naudinga