Straipsnių sąrašas

       Iš Kalnaberžės išvykome į vyro tarnybos vietą, į Berlyną. Berlyne visa galva pasinėriau į aukštuomenės gyvenimą, kuris dabar man kažkodėl patiko labiau, nei mergystės metais.

     Užsienio dvaruose rengiamose iškilmėse savo apranga ypač efektingai išsiskirdavo rusų damos. Paprastai damų iškilminga apranga buvo iš tradicinės balinės suknios ir kaspino (vok. Schleife), tvirtinamo prie pečių. Tik anglės pagal savo papročius turėjo nešioti ypatingą galvos apdangalą su trimis štrauso plunksnomis. Rusų damos atkreipdavo dėmesį savo nacionalinių suknių grožiu - su ypatingai išsiuvinėtomis ir gausiai brangakmeniais papuoštomis apykaklėmis. 

      Iškilmės vykdavo pagal griežtą etiketą. Atvykus į dvarą atskirai rinkdavosi vokiečių damos ir užsienietės. Pirmąsias pristatydavo užsienietes, po to vokietes. Imperatorius su imperatoriene visus sutikdavo sosto papėdėje, o šalia ant paaukštinimo stovėjo visa imperatoriška giminė. Atsidarydavo durys ir pagal orkestro garsus visi pristatomieji vienas po kito praeidavo prieš imperatoriškąją  porą. Pirmiausia eidavo vyrai, žemai nusilenkdami, vėliau viena po kitos sekdavo damos, atlikdamos dvario reverensą ir išeidamos pro duris, esančias priešais tas, pro kurias įeidavo. Prieš patenkant į sosto salę turėdavome pereiti kitas sales, kiekviena dama laikydavo prieš ją stovinčios damos šleifą ir tik prieš iškilmingą įėjimą jį paleisdavo, o ceremonmeisteriai pataisydavo jį savo lazdomis; po to praeidavome pro eilėje išsirikiavusius, raudonais kostiumais ir baltomis palaidinėmis vilkinčius pažus, tie berniukai tyčia laidydavo visokias kvailystes, trikdydami mus.

      Balių sezonas būdavo labai trumpas, tik penkias – šešias savaites, bet tuo metu visi garsieji dvarai atgimdavo. Per tą laiką Berlyno aukštuomenė neturėdavo poilsio: nesibaigiantys pietūs, pusryčiai, baliai. Bet mums, damoms, buvo skaudu dėl tuometinės berlyniečių mados, pagal kurią pradžioje balių šokdavo tik merginos. Net ir dvidešimtmetė dama šokių metu galėdavo tik kalbėtis, kad neviliotų nuo merginų kavalierių.

      Todėl balių pradžios mums, damoms, būdavo nuobodžios. Imperatorius su imperatoriene nesisėsdavo, tad ir mes turėjome stovėti, ir privalėjome stebėti įvairius senovinius šokius, kaip menuetas, gavotas, kuriuos iš anksto išmokdavo merginos ir karininkai.

     Po to imperatorius žvaliu, energingu žingsniu apeidavo kviestuosius, jo skardus balsas buvo girdimas iš toli. Ir visada arti imperatoriaus, lyg traukiamas magneto, būdavo turkų karinis pasiuntinys Enver –bey, vėliau tapęs garsiu turkų karo vadu. Imperatorius su manimi kalbėdavo labai lipšniai, būtinai pradėdamas fraze: „Nun, wie geht's dem Papa?“ (kaip jūsų tėvas?- vok.). Jis teiraudavosi apie tėvo sveikatą, darbą, klausė, ar tėvas tebegyvena Žiemos rūmuose (Žiemos rūmai Sankt Peterburge - oficiali Rusijos imperatorių rezidencija nuo 1732 m. iki 1917 m.). Jis stebino savo informatyvumu apie viską ir man daugiau su niekuo iš aukštas pareigas užimančių asmenų nebuvo taip lengva kalbėtis, kaip su juo.

     Po Cercle (pažinčių rato – pranc.) vykdavo bendri šokiai. Po to visuotinė vakarienė, kurioje imperatorius ir imperatorienė nedalyvaudavo, ir apie dvyliktą valandą visi išsiskirstydavo. Atsisveikinimo ženklas būdavo liokajų paduodamas punšas.

     Privatūs baliai užtrukdavo ilgiau: iki dviejų – trijų nakties. Puošniausi iš jų būdavo rengiami rusų kilmės kunigaikštienės Donnersmarck rūmuose Parieser Platz. Kai kurie pasiuntiniai priėmimus rengdavo dideliuose viešbučiuose, kas, žinoma, jau nebuvo taip elegantiška, kaip privačiuose rūmuose.

     Vienas iš visuomenės traukos centrų buvo čiuožykla Eispalast. Čiuožimas ant pačiūžų buvo naujiena, kuria užsikrėtė daug žmonių. Turėjome savo dieną, kuomet žinomomis valandomis buvo leidžiama tik pagal vardines korteles. Tuose pirmadieniniuose čiuožinėjimuose visuomet dalyvaudavo princas – jo aukšta plona figūra iš toli matėsi tai čiuožianti ledu, tai besikalbanti su damomis ar gerianti kokteilį.

      1909 m. pavasarį visas politinis pasaulis buvo stipriai sujaudintas įvykiais, susijusiais su Austro - Vengrijos įvykdyta Bosnijos ir Hercegovinos aneksija. Rusija atsisakė pripažinti šią aneksiją, reikalavo tarptautinės konferencijos. Vokietija palaikė savo sąjungininkę – Austriją, reikalavo besąlygiško aneksijos pripažinimo. Santykiai tapo labai įtempti, Europa jautė karo grėsmę. Mano tėvas Peterburge apie tai kalbėjo tvirtai: „Kol aš valdžioje, padarysiu viską, kad Rusija nesiveltų į karą. Negalime lygiuotis su išoriniu priešu, kol neišnaikinti pikčiausi vidiniai priešai – eserai, kol nebus pilnai atlikta žemės reforma“.

Interjerai dabar

f t g

Mums ir Jums naudinga