Straipsnių sąrašas

XIX a. - 1933 m. fon Bockai.  Iš Marijos fon Bock prisiminimų


Po trijų labai įtemptų dienų ir sunkaus darbo (buvo 1905 m.), pareikalavusio iš mano tėvo (carinės Rusijos imperijos vyriausybės vadovo) daug jėgų, jam buvo reikalingas nors trumpas, bet pilnavertis poilsis. Caras pats apie tai pats sumąstė ir pasiūlė jachta „Neva“ paplaukioti po Suomių įlanką. Geresnio poilsio sugalvoti neįmanoma – jūroje, kaip niekur kitur, tėvas atsijungdavo nuo visų tarnybos reikalų, pokalbių, ataskaitų ir popierių – nuo viso milžiniško administracinio aparato, stūmiančio Rusijos imperijos gyvenimą pirmyn.  Buvo nuspręsta, kad kartu su tėčiu plaukiame ir mes visi.

      Per tas aštuonias plaukiojimo dienas mano likimas buvo nuspręstas, ir nors dar nieko nebuvo ištarta, bet būna jausmų, aiškesnių už žodžius, ir sieloje aš galutinai žinojau, kad anksčiau ar vėliau tapsiu vieno iš jachtos „Neva“ karininkų – leitenanto B.I. Bocko žmona.

     Po Kalėdų B.I. Bockas oficialiai paprašė mano tėvų mano rankos, jie sutiko ir šia proga vasario 2 d. ta proga įvyko iškilmingos Mišios dalyvaujant giminaičiams iš abiejų pusių.

      Kai tą pačią dieną tėvas apie mūsų sužadėtuves papasakojo carui, šis atsakė gerai žinąs mano sužadėtinį ir pasveikino mane su puikiu pasirinkimu.

     Mano sužadėtinis, paskirtas laivyno atstovu (jūros agentu – orig.) Berlyne, išvyko trumpam laikui į Vokietiją, kad iš savo pirmtako, kunigaikščio Dolgoruko perimtų visus reikalus ir pasiruoštų mūsų gyvenimui ten. Kitą dieną po vestuvių mano pageidavimu išvykome į Kalnaberžės dvarą (Kėdainių raj.). Važiavome vagone – salone, į kurį įžengusi aiktelėjau iš nuostabos: visa vagono svetainė buvo paversta gėlynu. Tai buvo nuostabiai gražu. Vienas pilnavidurės alyvos (махровой сирени – orig.) krūmas, dovanotas didžiosios kunigaikštienės Milicos Nikolajevnos, nepaisant karo, iki šiol išliko mano vyro namuose Lietuvoje, Dautarų dvare. (Kunigaikštienė Milica Nikolajevna  – Juodkalnijos karaliaus Nikolajaus I duktė ir Rusijos caro Nikolajaus I anūko Piotro Nikolajevičiaus Romanovo žmona, atradusi ir į caro šeimą atvedusi prieštaringąjį rusų mistiką Grigorijų Rasputiną, tiesa, vėliau tapusi viena iš jo pagrindinių priešininkių ).

      Kėdainių stotyje mus pasitiko tėvų sveikinimo telegrama, o po to keturkinkė karieta vežė į žalumynais ir vėliavomis išpuoštą Kalnaberžės dvarą. Kokia laimė buvo parodyti vyrui viską ir visus, mylimus nuo gimimo.  Mes vaikščiojome, važinėjome, aplankėme kaimynus ir tyloje bei ramybėje praleidome pirmąsias dešimt mūsų medaus mėnesio dienų.


       Iš Kalnaberžės išvykome į vyro tarnybos vietą, į Berlyną. Berlyne visa galva pasinėriau į aukštuomenės gyvenimą, kuris dabar man kažkodėl patiko labiau, nei mergystės metais.

     Užsienio dvaruose rengiamose iškilmėse savo apranga ypač efektingai išsiskirdavo rusų damos. Paprastai damų iškilminga apranga buvo iš tradicinės balinės suknios ir kaspino (vok. Schleife), tvirtinamo prie pečių. Tik anglės pagal savo papročius turėjo nešioti ypatingą galvos apdangalą su trimis štrauso plunksnomis. Rusų damos atkreipdavo dėmesį savo nacionalinių suknių grožiu - su ypatingai išsiuvinėtomis ir gausiai brangakmeniais papuoštomis apykaklėmis. 

      Iškilmės vykdavo pagal griežtą etiketą. Atvykus į dvarą atskirai rinkdavosi vokiečių damos ir užsienietės. Pirmąsias pristatydavo užsienietes, po to vokietes. Imperatorius su imperatoriene visus sutikdavo sosto papėdėje, o šalia ant paaukštinimo stovėjo visa imperatoriška giminė. Atsidarydavo durys ir pagal orkestro garsus visi pristatomieji vienas po kito praeidavo prieš imperatoriškąją  porą. Pirmiausia eidavo vyrai, žemai nusilenkdami, vėliau viena po kitos sekdavo damos, atlikdamos dvario reverensą ir išeidamos pro duris, esančias priešais tas, pro kurias įeidavo. Prieš patenkant į sosto salę turėdavome pereiti kitas sales, kiekviena dama laikydavo prieš ją stovinčios damos šleifą ir tik prieš iškilmingą įėjimą jį paleisdavo, o ceremonmeisteriai pataisydavo jį savo lazdomis; po to praeidavome pro eilėje išsirikiavusius, raudonais kostiumais ir baltomis palaidinėmis vilkinčius pažus, tie berniukai tyčia laidydavo visokias kvailystes, trikdydami mus.

      Balių sezonas būdavo labai trumpas, tik penkias – šešias savaites, bet tuo metu visi garsieji dvarai atgimdavo. Per tą laiką Berlyno aukštuomenė neturėdavo poilsio: nesibaigiantys pietūs, pusryčiai, baliai. Bet mums, damoms, buvo skaudu dėl tuometinės berlyniečių mados, pagal kurią pradžioje balių šokdavo tik merginos. Net ir dvidešimtmetė dama šokių metu galėdavo tik kalbėtis, kad neviliotų nuo merginų kavalierių.

      Todėl balių pradžios mums, damoms, būdavo nuobodžios. Imperatorius su imperatoriene nesisėsdavo, tad ir mes turėjome stovėti, ir privalėjome stebėti įvairius senovinius šokius, kaip menuetas, gavotas, kuriuos iš anksto išmokdavo merginos ir karininkai.

     Po to imperatorius žvaliu, energingu žingsniu apeidavo kviestuosius, jo skardus balsas buvo girdimas iš toli. Ir visada arti imperatoriaus, lyg traukiamas magneto, būdavo turkų karinis pasiuntinys Enver –bey, vėliau tapęs garsiu turkų karo vadu. Imperatorius su manimi kalbėdavo labai lipšniai, būtinai pradėdamas fraze: „Nun, wie geht's dem Papa?“ (kaip jūsų tėvas?- vok.). Jis teiraudavosi apie tėvo sveikatą, darbą, klausė, ar tėvas tebegyvena Žiemos rūmuose (Žiemos rūmai Sankt Peterburge - oficiali Rusijos imperatorių rezidencija nuo 1732 m. iki 1917 m.). Jis stebino savo informatyvumu apie viską ir man daugiau su niekuo iš aukštas pareigas užimančių asmenų nebuvo taip lengva kalbėtis, kaip su juo.

     Po Cercle (pažinčių rato – pranc.) vykdavo bendri šokiai. Po to visuotinė vakarienė, kurioje imperatorius ir imperatorienė nedalyvaudavo, ir apie dvyliktą valandą visi išsiskirstydavo. Atsisveikinimo ženklas būdavo liokajų paduodamas punšas.

     Privatūs baliai užtrukdavo ilgiau: iki dviejų – trijų nakties. Puošniausi iš jų būdavo rengiami rusų kilmės kunigaikštienės Donnersmarck rūmuose Parieser Platz. Kai kurie pasiuntiniai priėmimus rengdavo dideliuose viešbučiuose, kas, žinoma, jau nebuvo taip elegantiška, kaip privačiuose rūmuose.

     Vienas iš visuomenės traukos centrų buvo čiuožykla Eispalast. Čiuožimas ant pačiūžų buvo naujiena, kuria užsikrėtė daug žmonių. Turėjome savo dieną, kuomet žinomomis valandomis buvo leidžiama tik pagal vardines korteles. Tuose pirmadieniniuose čiuožinėjimuose visuomet dalyvaudavo princas – jo aukšta plona figūra iš toli matėsi tai čiuožianti ledu, tai besikalbanti su damomis ar gerianti kokteilį.

      1909 m. pavasarį visas politinis pasaulis buvo stipriai sujaudintas įvykiais, susijusiais su Austro - Vengrijos įvykdyta Bosnijos ir Hercegovinos aneksija. Rusija atsisakė pripažinti šią aneksiją, reikalavo tarptautinės konferencijos. Vokietija palaikė savo sąjungininkę – Austriją, reikalavo besąlygiško aneksijos pripažinimo. Santykiai tapo labai įtempti, Europa jautė karo grėsmę. Mano tėvas Peterburge apie tai kalbėjo tvirtai: „Kol aš valdžioje, padarysiu viską, kad Rusija nesiveltų į karą. Negalime lygiuotis su išoriniu priešu, kol neišnaikinti pikčiausi vidiniai priešai – eserai, kol nebus pilnai atlikta žemės reforma“.


      1910 metų lapkritį vyras iš savo tetulės paveldėjo palikimą (Dautarų dvarą). Ir atsitik tu man taip, kad iš visos neaprėpiamos Rusijos imperijos platybės tas palikimas buvo būtent mano mylimoje Kauno gubernijoje, kurioje aš augau. Gyvendami Vokietijoje ir dažnai bendraudami su vokiečių dvarininkais, mes abu išmokome kitaip vertinti žemvaldžio pareigas, nei tuo metu vertino mūsų luomo žmonės Rusijoje, todėl nutarėme sąžiningai, atsisakę visų miesto teikiamų privalumų, persikelti į kaimą ir rimtai užsiimti žemės ūkiu.

Mūsų naujas dvaras buvo tolokai nuo Kalnaberžės, bet tik 50 km. nuo Libavos (Liepojos), ant pačios Kurliandijos sienos (Kurliandija – dabar Latvija, tuomet Rusijos imperijos Kuršo gubernija, XIII a. buvo užgrobta vokiečių Livonijos ordino). Tas faktas vyrui buvo lemiamas apsisprendžiant palikti laivyno tarnybą. Prisimenu, kaip jūros ministras, admirolas Vojevodskis įkalbinėjo vyrą nuo šito žingsnio, likus mėnesiui iki pasitraukimo iš tarnybos paaukštino į vyresniuosius leitenantus, bet mes buvome tvirtai apsisprendę, tad 1910 m. po Kalėdų jis išėjo į atsargą ir mes iškart išvykome į Dautarus, kur nutarėme gyventi žiemomis, o vasarą keltis į Piliamantą (tėvo sesers dvarą Kėdainių raj.), kad būtume arčiau mano tėvų (Kalnaberžės dvaro Kėdainiuose).

      Nepaisant traukos į kaimą skirtis su Berlyno draugais buvo ne taip lengva ir kiekvieni atsisveikinimo pietūs, o jų buvo labai daug, palikdavo liūdnus prisiminimus.
Tačiau gyvenimo naujovės, intensyvi veikla, susijusi su dvaro buitimi, įsipareigojimais ir rūpesčiais, greitai mane įtraukė taip, kad pamiršau ir aukštuomenės pasilinksminimus, ir balius, ir prabangias suknias, ramiame kaimiškame gyvenime pasijusdama visiškai laiminga.

      Tėvo ruoštas žemės reformos įstatymas lengvai buvo priimtas Rusijos Dūmoje ir mes džiaugiamės šiuo, jam labai svarbaus troškimo išsipildymu, kai staiga, mums visiems labai netikėtai, sulaukėme žinios, jog Valstybės taryboje (aukštesniuosiuose Rusijos parlamento rūmuose) įstatymas atmestas.  Tokioje situacijoje tėvui nieko daugiau neliko, tik atsistatydinti, ką jis ir padarė. Visas šių įvykių detales vėliau sužinojau tiesiogiai iš tėvo, bet tomis įtemptomis dienomis, būdami toli nuo artimųjų, mes žinojome tik tai, kad tėvas atsistatydino ir manėme, kad jo atsistatydinimą caras priėmė, jei tris dienas nieko neatsakė į jo prašymą. Tačiau ketvirtą dieną paaiškėjo, kad tėvas lieka savo poste (Rusijos imperijos Vyriausybės vadovo). Mes to dar nežinojome, kai gavome telegramą: „Ar priimsite du vyriškius? Atvyks savo vagonu“. Iškart supratome, kad joje rašoma apie tėvą, tad buvome laimingi, kad po tokių varginačių įvykių tėvas poilsiui pasirinko būtent mūsų Dautarų dvarą. Juolab, kad tėvas Dautaruose lankėsi pirmą kartą.

      Tėvo nuvažiavome pasitikti dviem stotelėm anksčiau. Prisimenu lyg šiandien, kaip įėjau į tėvo vagoną ir su kokia nuostaba ir džiaugsmu jis pažvelgė į mane.

     Tos dienos pas mus buvo vienos lamingiausių, kurias savo gyvenime praleidau su tėčiu. Jis atvyko didžiosios savaitės pradžioje (prieš šv.Velykas), išvakarėse dar buvo šalta, dangus apniūkęs, nuo neatšilusios žemės sklido drėgmė. O tėvo atvykimui, lyg stebuklingai lazdelei mostelėjus, viskas pasikeitė. Nušvito saulė, karšti spinduliai staigiai pradžiovino, pakvipo žeme, pradėjo kaltis žolytė ir pirmieji gėlių lapukai, sučiulbo paukščiai. Tai buvo taip netikėta ir taip miela, kad tėvas, atrodė, kvėpavo pilna krūtine sėdėdamas balkone ar vaikščiodamas po parką, mėgaudamasis gamtos atgimimu, pamiršęs visas kovas ir rūpesčius.  Su tėčiu atvyko jo mylimas valdininkas Jablonskis ir mes visi kartu daug vaikštinėjome, jodinėjome, o vakare, jaukiai sėdėdami mūsų kaimiškoje svetainėje mokėme tėtį žaisti bridžą.

      Kaip stebuklingas sapnas prabėgo tos keturios dienos, kurias tėtis praleido Dautaruose. Pirmą kartą įeidamas į mūsų namus jis pasakė: „tai mama sumąstė, kad geriausiai aš pailsėsiu čia, pas vaikus.“ O išvykdamas tarė: „Taip, aš tikrai pailsėjau ir esu toks laimingas, kad pamačiau, kaip jūs gyvenate“. Grįždamas jis dar stabtelėjo Rygoje ir per Velykas jau buvo namuose, Peterburge.

     Rugsėjo 1 d. vakare aš atvykau iš Šavli (Slovėnijos) ir tik įėjus į namus man įteikė tris telegramas.  Antra telegrama parašyta Semeniovo, Kalnaberžės dvaro apsaugos viršininko. Dieve! Akyse temsta ir aš sunkiai suvokiu, kad Kijeve tėčiui nutiko nelaimė, kad jis sužeistas.

     Rugsėjo 1 d. Kijeve vyko spektaklis, mano tėvas sėdėjo pirmoje eilėje, netoli caro ložės, kur buvo caras ir kunigaikščiai. Antra petrauka. Tėtis atsistojo ir kalbėdamas su ministru atsirėmė nugara į sceną. Jis buvo su balta, vasarine eilute, su kuria mes jį palaidojom. Didžioji publikos dalis vaikščiojo foje. Pro antrą išėjimą pasirodęs juodu fraku vilkintis vyriškis priartėjo prie tėvo ir paleido į jį du šūvius. Rugsėjo 5 d. vakarą  prasidėjo agonija. Po nerišlių kliedesių tėtis aiškiai ištarė: „Uždekit elektrą!“. Po kelių minučių jo nebeliko.“

Šaltinis: Бок М.П. Петр Аркадьевич Столыпин. Воспоминания о моем отце 1884-1911

Interjerai dabar

f t g

Mums ir Jums naudinga