Pagal „Lietuvos radijo“ laidą „Kultūros savaitė“ 2014-07-19 (žiūrėti Mediatekoje, - nuo 35 minutės)


     Lietuvoje išlikusių dvarų kontekste Dautarai išsiskiria santūria, racionalia vokiška architektūra. Pagrindinis dvaro pastatas – tai XX amžiaus pradžioje pastatytas istorizmo bruožų turintis raudonų plytų mūras.

Po restauravimo

     2013 metų birželį duris lankytojams atvėrusio dvaro likimas prieš dešimtmetį buvo gana dramatiškas: sovietmečiu deramai neprižiūrėtas, nepriklausomybės metais neremontuotas dvaras buvo avarinės būklės. Tuo tarpu šiandien Dautarų dvarą paveldosaugininkai įvardija kaip restauruoto kultūros paveldo objekto pavyzdį, kuriame pavyko aptikti ir profesionaliai restauruoti gana nemažai ir gerai išlikusių vertingų autentiškų interjero elementų. Tikriausiai dvarą išgelbėti pavyko todėl, kad naujieji savininkai Gražina ir Antanas Juknevičiai – profesionalai. Naujoji savininkė Gražina Juknevičienė – restauratorė, todėl pati ėmėsi vadovauti restauravimo darbams. Restauravimo specialistė ir dvaro šeimininkų dukra parlamentarė Aurelija Stancikienė.

     Šiandien Dautarų dvare vyksta klasikinės muzikos koncertai, taip pat teikiamos kaimo turizmo paslaugos.

     Tad kuo įdomus ir unikalus Dautarų dvaras?

     Pasak savininkės Gražinos Juknevičienės, dvaras šioje teritorijoje stovi gana seniai. Tiesa, dėl istorinių aplinkybių dvaro kompleksas, jo pastatai keitėsi, o dabartinis išlikęs dvaro pastatas statytas XX amžiaus pradžioje.

 


 

Gražina Juknevičienė apie Dautarų dvaro atgaivinimą.

     Savininkė Gražina Juknevičienė: „Mes esame tose Žemaitijos pelkėse, Latvijos pasienyje, kur kelis šimtmečius žemaičius puldavo kryžiuočiai – čia buvusi nuolatinė karo zona. Sprendžiant pagal visą aplinką, Dautarų dvaras įkurtas labai seniai. Dautarų vietovė, dvaro pavadinimas rodo, kad pirmieji šeimininkai buvo lietuviai, maždaug galime datuoti XII –XIV šimtmetį. Aišku, seniausias dvaras neišlikęs, archeologiniai tyrimai nedaryti, o būtų galima surasti daug įdomių dalykų. Carinei Rusijai okupavus Lietuvą, dvarą nusiperka vokiečiai baronai fon Bockai ir iš pagrindų viską rekonstruoja. Kadangi čia labai geras molis, jie įsirengia plytinę. Naująjį dvarą statė vokiečių architektai, meistrai iš Rygos (tuometinė Latvija priklausė Vokietijai). Šis nedidelis vokiškas dvarelis iš kitų Lietuvos dvarų išsiskiria savo architektūra: yra raudonų plytų ir labai saikingas, kaip mėgsta vokiečiai, gerų proporcijų, racionaliai, tvarkingai išplanuotas, viduje patogus gyvenimui. Ačiū Dievui, tas visas išplanavimas išliko“.

     Žvilgterėkime į dvaro istoriją, kurioje susikerta skirtingų tautų, skirtingų šeimų likimai. Jau minėtų vokiečių didikų fon Bockų šeimos marti Marija buvo Rusijos imperijos ministro pirmininko, ėjusio šias pareigas XX amžiaus pradžioje, Piotro Stolypino dukra. Pasirodo, iš šio nuošalaus Lietuvos kampo dvaro savininkai XX amžiaus pirmoje pusėje gana laisvai keliaudavo po visą Europą.

     Gražina Juknevičienė: „Šalia dvaro einantis geležinkelis nutiestas Stolypino dukrai į Latviją. Čia netoli yra ir mūrinė geležinkelio stotelė.Prisikabindavo savo vagoną prie traukinio ir taip savo vagone keliaudavo po visą Europą: nuvažiuoja į Rygą, ten prikabina vagoną į Paryžių, iš Paryžiaus vėl kitur... Į Dautarų dvarą pats Stolypinas buvo atvykęs prieš savo mirtį (Piotras Stolypinas nušautas 1911 m. Kijeve) . Carui nepatvirtinus jo žemės reformos, Stolypinas turėjo atsistatydinti. Prieš atsistatydinimą atvažiavo į Dautarus pailsėti: dukra aprašo, kaip jie čia žaidė bridžą, jodinėjo žirgais...“

Po Pirmojo pasaulinio karo 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę dvaro savininkai fon Bockai išvyksta į Vokietiją.

     Istorikas Povilas Šverebas: „Tuo metu visi dvarai jau buvo nepajėgūs ekonomiškai konkuruoti ir iki Pirmojo pasaulinio karo buvo prasiskolinę. Mažeikių rajone vienintelis Griežės dvaras mokėjo palūkanas, kiti nebesugebėjo mokėti. Todėl neatstiktinai po karo, kai buvo atlikta žemės reforma, jiems teko parduoti savo dvarus iš varžytinių”.
Taip 1933 metais dvarą įsigyja karo gydytojo Kazio Nasvyčio šeima.  



 Radijo diktorė Undinė Nasvytytė: „Tėvelis buvo baigęs studijas Berlyne, Humboldtų universitete, todėl jam patiko vokiškas stilius. Dautarų dvaras buvo vienas moderniausių dvarų: sieninės spintos, paspaudi mygtuką – švyst – ir atsiveria. Buvo ir žaliuzės... Tačiau mums nusipirkus viskas buvo apnaikinta, net vandentiekis. Išparduoti visi galvijai, net ir vištos. Tėvas pagalvojo, kad pirmiausia reikia pakelti žemės ūkį. Geriausius gyvulius atvežė iš Olandijos ir greitai ūkį sutvarkė. “

     Tačiau Undinės Nasvytytės šeimai minėtas dvaro pakilimas trunka neilgai: netrukus prasideda karas, Lietuva okupuojama sovietų, o dvarai nacionalizuojami. Toks likimas ištinka ir Dautarų dvarą. Dvaro biblioteka (čia buvo saugojama garsiojo rusų poeto Michailo Lermontovo biblioteka), autentiški baldai dingsta be žinios, dvare įkurdinama pradinė mokykla, apsigyvena neturtingos šeimos. Dvaro pastate laikomi net gyvuliai, o pritrūkus medžio - kūrenamos ir palangės. Tiesa, istorikas Povilas Šverebas, kalbėdamas apie sovietmetį, pamini ir tam tikrą paradoksą: būtent todėl, kad Dautarų gyventojai nesirūpino dvaru, neremontavo jo, kai kurie autentiški objektai ir išliko.

     Nasvyčių šeimai dvaras grąžinamas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Sovietmečiu dvaras nei karto neremontuotas, todėl buvo itin prastos būklės. Tokį dvarą iš Nasvyčių įsigyja dabartiniai šeimininkai – Juknevičių šeima.

Restauruojant

     Gražina Juknevičienė: „Turbūt tik tokiame užkampyje ir galima surasti dvarą, kur būtų išlikę tiek autento.  Nors jis ir buvo labiai prastame stovyje – stogai, perdangos įkritę, tačiau vis tiek išliko fragmentai, pavyko surasti ir kas buvo po dažais – polichromijos ir pan. Žodžiu, net tokiame baisaus stovio pastate galima rasti autento daugiau, nei kokiame Vilniaus Senamiesčio objekte, kur daug kartų nemokšiškai daryti remontai,nuskutant iki tinko arba net nudaužant iki plytų. Todėl turime skubiai gelbėti užkampių dvarelius, kur dar likę nemažai autentiškų dalykų.“

     Šiandien paveldosaugininkai Dautarų dvarą rodo, kaip gerai restauruoto dvaro pavyzdį, o to priežastis, kad jo savininkė – restauratorė profesionalė, išmananti, kaip reikia elgtis su avarinės būklės objektais.

     G. Juknevičienė: “Pati padariau projektą, pati ir vadovavau jo vykdymui. Lygiagrečiai projektavau kitus dvarus ir viską, ką uždirbau, investavau čia. Iš Žemės ūkio ministerijos gavome 590 tūkstančių, o iš tikrųjų įdėjome 2 milijonus...“

Žiūrėti:  Interjerai iki restauravimo

f t g