XIX a. - 1933 m. fon Bockai.  Iš Marijos fon Bock prisiminimų


Po trijų labai įtemptų dienų ir sunkaus darbo (buvo 1905 m.), pareikalavusio iš mano tėvo (carinės Rusijos imperijos vyriausybės vadovo) daug jėgų, jam buvo reikalingas nors trumpas, bet pilnavertis poilsis. Caras pats apie tai pats sumąstė ir pasiūlė jachta „Neva“ paplaukioti po Suomių įlanką. Geresnio poilsio sugalvoti neįmanoma – jūroje, kaip niekur kitur, tėvas atsijungdavo nuo visų tarnybos reikalų, pokalbių, ataskaitų ir popierių – nuo viso milžiniško administracinio aparato, stūmiančio Rusijos imperijos gyvenimą pirmyn.  Buvo nuspręsta, kad kartu su tėčiu plaukiame ir mes visi.

      Per tas aštuonias plaukiojimo dienas mano likimas buvo nuspręstas, ir nors dar nieko nebuvo ištarta, bet būna jausmų, aiškesnių už žodžius, ir sieloje aš galutinai žinojau, kad anksčiau ar vėliau tapsiu vieno iš jachtos „Neva“ karininkų – leitenanto B.I. Bocko žmona.

     Po Kalėdų B.I. Bockas oficialiai paprašė mano tėvų mano rankos, jie sutiko ir šia proga vasario 2 d. ta proga įvyko iškilmingos Mišios dalyvaujant giminaičiams iš abiejų pusių.

      Kai tą pačią dieną tėvas apie mūsų sužadėtuves papasakojo carui, šis atsakė gerai žinąs mano sužadėtinį ir pasveikino mane su puikiu pasirinkimu.

     Mano sužadėtinis, paskirtas laivyno atstovu (jūros agentu – orig.) Berlyne, išvyko trumpam laikui į Vokietiją, kad iš savo pirmtako, kunigaikščio Dolgoruko perimtų visus reikalus ir pasiruoštų mūsų gyvenimui ten. Kitą dieną po vestuvių mano pageidavimu išvykome į Kalnaberžės dvarą (Kėdainių raj.). Važiavome vagone – salone, į kurį įžengusi aiktelėjau iš nuostabos: visa vagono svetainė buvo paversta gėlynu. Tai buvo nuostabiai gražu. Vienas pilnavidurės alyvos (махровой сирени – orig.) krūmas, dovanotas didžiosios kunigaikštienės Milicos Nikolajevnos, nepaisant karo, iki šiol išliko mano vyro namuose Lietuvoje, Dautarų dvare. (Kunigaikštienė Milica Nikolajevna  – Juodkalnijos karaliaus Nikolajaus I duktė ir Rusijos caro Nikolajaus I anūko Piotro Nikolajevičiaus Romanovo žmona, atradusi ir į caro šeimą atvedusi prieštaringąjį rusų mistiką Grigorijų Rasputiną, tiesa, vėliau tapusi viena iš jo pagrindinių priešininkių ).

      Kėdainių stotyje mus pasitiko tėvų sveikinimo telegrama, o po to keturkinkė karieta vežė į žalumynais ir vėliavomis išpuoštą Kalnaberžės dvarą. Kokia laimė buvo parodyti vyrui viską ir visus, mylimus nuo gimimo.  Mes vaikščiojome, važinėjome, aplankėme kaimynus ir tyloje bei ramybėje praleidome pirmąsias dešimt mūsų medaus mėnesio dienų.

1933-1945 Nasvyčiai. Iš Undinės Nasvytytės prisiminimų

Mano tėvo Kazio Nasvyčio giminės istorija skaičiuojama nuo 1672 m. sausio 13 dienos, kai jo proseneliui Samueliui Kiltinavičiui buvo suteiktas bajoro titulas. Kiltinavičių herbas buvo „Sirokomlė“. Tokį herbą turėjo ir Goštautai.

     Mano močiutės (tėvo mamos) Anelės Kiltinavičiūtės tėvai valdė šešetą dvarų. Giminės lopšiu laikomas Starlaukis Tauragės apskrityje. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime dvarai buvo konfiskuoti.(...)

     1933 metais mano tėvas, karo gydytojas, iš Vilkaviškio buvo išsiųstas į Mažeikius, į naujokų kareivėlių priėmimo komisiją. O jam Žemaitija buvo labai prie širdies, nes pats žemaitis. Tėvas seniai svajojo apie nuosavą dvarelį. Pasidomėjo, kokių dvarų čia esama. Jį nuvežė į Renavo dvarą, supažindino su Renavo grafiene.

     „Būtų gerai ir man kokį dvarelį nusipirkus“, - pasvajojo tėvas. „Pone daktare, yra vienas“, - pasakė kažkas. – „Dautarų dvaras. Kauno žemės ūkio bankas kaip tik ruošiasi parduoti iš varžytinių“.

     Dvaras buvo Mažeikių rajone, Židikų seniūnijoje, radonų plytų – vokiška statyba. Viskas labai modernu, bet nugyventa, net laikinas tualetas lauke suręstas. Užtat aplinkui nuostabus parkas. Dvarui priklausė 138 hektarai žemės ir trylika pastatų. Tik visa baisiai apleista, žolėmis užžėlę.(...)

     Priešistorė XIII-XIX a.

      Dautarai (vardas išvestas iš žodžių daug ir tartis, kalbėtis) yra Žemaitijos ir  Lietuvos paribyje, tūkstantmečiame kovos lauke.

      Spėjama, kad pirmieji medinio dvaro šeimininkai buvo Dautarai - iš čia ir Dautarų vietovės pavadinimas. Jo pradžia, manytina, XIII – XIV šimtmetis. Deja, rašytinių duomenų, kaip ir apie daugelį kitų slėpiningosios Žemaitijos vietų, nerasta.

     Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. pradžios Dautarų dvaras priklausė  vienai garsiausių žemaičių bajorų giminei – Šukštoms (Šukštų herbas – Pobogas). Šukštos Žemaitijoje turėjo ne vieną dvarą, kurie už Šukštų dalyvavimą 1863 m. sukilime prieš Rusijos imperijos priespaudą, Rusijos caro nurodymu buvo užgrobti ir pusvelčiui išparduoti. 

     Nuo XIII amžiaus Dautarų dvaras, kaip ir kiti tų laikų Žemaitijos pasienio dvarai, buvo ir gynybinis postas. Juos ordino kariai puldinėjo atkeliavę Venta ir jos kairiuoju intaku Varduva (žiemą keliaudavo ledu, vasarą – apdžiūvusia upės vaga), nes kitaip prasibrauti pro neįžengiamas, užpelkėjusias Žemaitijos girias buvo neįmanoma.

Interjerai dabar

f t g